Ledo Vaikai - spektaklis

Adresas: Lietuvos nacionalinis dramos teatras Gedimino pr. 4 , Vilnius Žiūrėti žemėlapyjePaslėpti žemėlapį

Data:Sausio 13, Penktadienis. Pradžia 19:00. Pabaiga 20:00

Kaina:nuo 6 € iki 7 € Pirkti bilietus

1939-aisiais, Vokietijai atplėšus Klaipėdos kraštą, 1940-ųjų birželį į Lietuvą įriedėjo sovietų tankai, prasidėjo SSSR okupacija. Lemtingą 1941-ųjų birželio 14-ąją ištremta apie septyniolika tūkstančių Lietuvos žmonių – šviesuolių, mokytojų, tarnautojų, ūkininkų. Dauguma jų buvo pasmerkti lėtai mirti nuo bado ir šalčio. Su šeimomis tą dieną buvo išvežti ir mano tuo metu mažamečiai tėvai. Jiems likimas lėmė augti vienoje jurtoje, lediniame Laptevų jūros iškyšulyje.

Tik 1998 m. Lietuvos Seimas priėmė rezoliuciją, nutarimą ir įstatymą, kuris teisiškai apibūdino sovietinius trėmimus. Šis įstatymas sako, kad okupuojančios valstybės vykdomi masiniai gyventojų trėmimai iš okupuotos šalies į savo – okupantės – teritoriją yra vienas sunkiausių karo nusikaltimų. Tačiau įstatymas neteikia statistikos apie nusikaltimų mastą, pranokstantį net nacistų genocido nusikaltimus (per penkiolika metų buvo ištremta apie tris šimtus tūkstančių Lietuvos gyventojų). Bet anuomet tai net buvo vadinama „humaniška akcija“, tautos valymu, „siekiant nuslopinti išnaudotojų klasės pasipriešinimą“.

Mintis sukurti šį spektaklį kilo seniai, ji brendo iš lėto, po truputį vis daugiau sužinant apie tremtį. Mano tėvų vaikystė prabėgo amžino įšalo krašte, jie užaugo Sibire, prie Laptevų jūros, tačiau niekada apie tai nekalbėjo, nepasakojo, nes apie tai kalbėti buvo pavojinga, uždrausta, tabu. Tikriausiai saugojo savo vaikus nuo tos patirties, laikė tai giliausiame atminties dugne. Tik po 1991-ųjų, kai atsirado tremtinių prisiminimų publikacijos, sužinojau ir apie savo tėvų gyvenimą ten. Rumšiškių buities muziejuje tuomet buvo pastatyta jurta – „nacionalinis“ lietuviškas namas, kokiame tūkstančiai lietuvių gyveno Sibire. Tuomet savo akimis pamačiau, kokie buvo mano tėvų vaikystės namai.

Senelių ir tėvų, taip pat ir tūkstančių lietuvių skausmas liko giliai, neišsakytas. Ėmiau galvoti apie šį spektaklį kaip apie savitą atnašavimą, to viduje paslėpto skausmo išgyvenimą, skausmo, kuris tebetūno tautos atmintyje ir kelia baimę, siaubą, amžiną klausimą: už ką? Ir pavojų, baimę: o jei rytoj pasikartos istorija ir mes vėl būsim atplėšti nuo savo žemės, namų, istorijos?

Sakoma, kai darsyk išgyveni, išpasakoji tai, kas labiausiai slegia, – palengvėja. Nebelieka baimės ir lyg pabaisa viduje tūnančio siaubo. Todėl norisi apie tai prabilti garsiai, teatro scenoje, pakelti atminties „velėną“ ir papasakoti apie tai jau kitai kartai, kad ji sužinotų, iš kur mūsų tautos genuose slypi nesąmoningai išgyvenama baimė, nepasitikėjimas savimi. Paliudyti jau tiems, kurie nepatyrė anos tikrovės, pravesti savitą istorijos išgyvenimo pamoką.

Taip pat noriu pati scenoje išgyventi savo tėvų patirtis, taip juos giliau pažinti ir suprasti, atjausti ir galbūt išlaisvinti. Šį spektaklį skiriu jiems ir visiems, patyrusiems nepelnytą skaudžią lemtį.

Papildoma informacija:

Režisierius: Birutė MAR

Vaidina: Birutė MAR

Tapk mūsų draugu